Birželio 22-23 d. Briuselin iš įvairių ES valstybių bei Norvegijos ir Šveicarijos susirinkusių pieno gamintojų nuotaikos niūrios – žaliavinio pieno supirkimo kainos krenta visur. Situacija svetur ne tokia drastiška, kaip Lietuvoje, kur už natūralų pieną perdirbėjai moka vos 37 centus (tuo tarpu ES vidurkis – 47 ct/l), visgi situacija kelia nerimą. Viena vertus, pieno gamyba Europos Sąjungoje išlieka maždaug stabili, ryškaus augimo nestebima. Visgi sumenkus pirkėjų perkamajai galiai, gerokai smuko pieno produktų vartojimas, be to, vartotojai nusigręžia nuo „prabangesnių“ produktų ir vis dažniau renkasi pigiausius, dažniausiai prekybos tinklams priklausančių prekės ženklų produktus, kurie žaliavinio pieno gamintojams didelės pridėtinės vertės nesukuria. Visi rinkos signalai rodo, kad pieno sektoriui skubiai reikalingas politinis sprendimas – laikinas gamybos reguliavimas, mokant pieno gamintojams kompensacijas už laikinai perdirbimui neparduodamą tam tikrą pieno kiekį. Tokia schema, sėkmingai sureguliavusi pieno krizę 2016 metais, leistų pasiekti pusiausvyrą tarp pieno pasiūlos ir paklausos, kompensuojant pieno gamintojams laikinus praradimus, tačiau apsaugant juos nuo sprendimo susimažinti karvių bandas. Europos pieno taryba tiek viešais pareiškimais, tiek oficialiais kreipimaisis ragina ES pareigūnus bei žemės ūkio ministrus priimti sprendimą ir aktyvuoti šią BŽŪP įtrauktą schemą. Apmaudu, kad kol kas tiek ES komisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, tiek Lietuvos žemės ūkio ministras teigia nematantys pieno sektoriaus krizės požymių ir apie šią schemą nenori net girdėti.

Šią Europos pieno tarybos generalinę asamblėją galima pavadinti istorine todėl, kad joje pirmą kartą apsilankė vienos didžiausių Vokietijoje mažmeninės prekybos grupės – REWE – atstovai. Sunerimę dėl pieno gamybos tęstinumo, prekybos tinklai linksta užmegzti tiesioginį santykį su pirmine pieno tiekimo grandinės grandimi – pieno gamintoju, vis dažniau pieno perdirbėją laikydami tik paslaugos tiekėju. Anot posėdyje dalyvavusios REWE atstovės, didieji prekybos tinklai suvokia, kad ne nuo pieno perdirbėjo, o nuo pirminio žaliavos tiekėjo – žemdirbio – labiausiai priklauso, ar parduotuvių lentynose vartotojai ras pieno produktų. Siekdami, kad su pieno gamintoju būtų atsiskaitoma sąžiningai, prekybos tinklai svarsto galimybę sudarinėti tiesiogines sutartis su pieno gamintojais, mat, kaip akcentavo REWE atstovė, vartotojams ne mažiau svarbu žinoti, kad jų įsigyjamas produktas nenuskurdina ūkininko, o suteikia jam galimybę oriai išgyventi iš savo veiklos. To neįmanoma pasiekti, jei kuri nors iš pieno tiekimo grandinės grandžių su žemdirbiu elgiasi nesąžiningai. Be abejo, vartotojui svarbu ir produkto kokybė, gyvūnų gerovė ir rūpestis aplinka, ir visais šiais aspektais taipogi rūpinasi pieno gamintojas, tačiau už tai jam turi būti adekvačiai atlyginama.

Svarbu paminėti, kad REWE grupei priklauso ir Lietuvoje veikiantis prekybos tinklas „IKI“. Susipažinus su REWE grupės prioritetais ir rūpesčiu pieno gamintojais, belieka viltis, kad „IKI“ paseks REWE grupės ideologija ir sės su žemdirbiais prie diskusijų stalo, užuot tęsę oligopolinį lietuviškų prekybos centrų veiklos principą ir pieno perdirbėjų bei prekybininkų susitarimus, paliekant pieno gamintoją „už borto“.

Posėdyje didelis dėmesys skirtas ir nesąžiningų veiksmų reguliavimui pieno grandinėje. Ispanijoje jau dešimtmetį veikia maisto grandinės nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, draudžiantis parduoti žaliavą ar produktą už mažesnę, nei savikaina kainą. Ne kartą tobulintas, šis įstatymas, Ispanijos pieno gamintojų įsitikinimu, neblogai veikia ir išties apsaugo silpniausią grandinį – ūkininką, tačiau tam būtina aiški politinė valia užtikrinti griežtą įstatymo laikymosi kontrolę. Analogiškas įstatymas egzistuoja ir Prancūzijoje, deja, nesant griežto reguliavimo ten jis neveikia, kaip ir Lietuvoje neveikia taip vadinamas „Pieno“ įstatymas. Ispanijos atstovai akcentuoja, kad įstatymo sėkmė priklauso nuo to, ar jį kontroliuojančios institucijos skrupulingai panaudoja visus įstatymo kontrolės įrankius, ar yra noro iš tiesų pasiekti proveržio pieno tiekimo grandinėje ir apsaugoti pieno gamintoją nuo nesąžiningų pieno supirkėjų ir prekybininkų veiksmų.

O svarbiausia žinia, kuria iš Briuselio dalinasi Lietuvos pieno gamintojų asociacija – rudenį, lapkričio mėnesį Europos pieno tarybos generalinė asamblėja pirmą kartą vyks Lietuvoje.  Pagrindinė būsimo renginio žinutė – pieno gamintojai pavargo dirbti, gaudami kainą, kuri nepadengia pieno gamybos savikainos. Politikai, kiti pieno grandinės dalyviai ir netgi vartotojai privalo suprasti, kad pieno sektorius kritiškai traukiasi. Ar dar matysime lietuviškose pievose besiganančias karves? Priklauso nuo mūsų visų.

LPGA informacija