Spalio 10 d., Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje vyko Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) bendras posėdis. Be žemdirbių, renginyje dalyvavo Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Ekonomikos komiteto vadovai Viktoras Pranckietis ir Kazys Starkevičius, premjerės patarėjas Ignas Jankauskas, Energetikos (EM) ir Aplinkos (AM) ministerijų atstovai Donata Gipiškienė ir Danas Augutis, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas. Pasigesta tik organizatorių kviesto žemės ūkio viceministro Egidijaus Giedraičio. Pranešė, kad labai užsiėmęs. Pasitarimui vadovavo LPGA prezidentas Jonas Vilionis.

Svarstyti klausimai, kuriuos galima pavadinti retoriniais: kam žemės ūkyje priklauso energetika; pieno ūkis – verslas ar politika; karvių mėšlas laukams rudenį – trąša ar tarša; kaip saulės baterijos, uždengusios dirbamą žemę, maitins žmogų ir pan. „Politikai menkai nutuokia apie šalies agrarinę situaciją, – kalbėjo J. Vilionis, – pienininkai nustumti į kampą. Žemė priklauso grūdininkams, pieno ūkius prižiūri garbaus amžiaus ūkininkai, jaunimui pradėti verslą nepatrauklu ir pavojinga. Vien pasistatyti ir įrengti karvių tvartą reikia apie 2 mln. Eur investicijų, didžiausia parama – 400 tūkst. Eur. Be to, kasdien viskas brangsta, o superkama pieno žaliava – žemiau savikainos.“

Apie situaciją Lietuvos, ES ir pasaulio pieno rinkose kalbėjo šalyje žinomas ūkininkas ir kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas Tomas Raudonius. Neseniai jis dalyvavo Balstogėje (Lenkija) vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje pienininkystės ir kooperacijos problemoms. Minėtame renginyje išsamų pranešimą skaitė ES žemės ūkio komisaras Januszas Wojciechowskis.

„Pieno poreikis pasaulyje kasmet auga po 2,5 proc., – teigė T. Raudonius, – populiacijai planetoje didėjant, žmonijai išmaitinti maisto reikės vis daugiau, tad pienininkystė išliks strategiškai svarbi sritis. Pieno sektorius sukuria didesnę pridedamąją vertę negu naujausios technologijos.“

Pasak T. Raudoniaus, Lietuva – pienininkystei vystyti palanki šalis, tačiau kainų politika, gamtos kataklizmai neskatina plėsti verslo. Dar neseniai pasaulyje ES buvo pieno eksportuotoja, tačiau apie 2030 m. tokį statusą praras. Tai lems pastaruoju metu ES šalyse dėl Rusijos karo Ukrainoje prasidėjusi energetikos krizė, dėl šių ir kitų priežasčių likviduojami nedideli pieno ūkiai. Ta pati tendencija pastebima ir Lietuvoje. Remiantis T. Raudoniaus įžvalgomis, Indija 2030 m. bus didžiausia pieno gamintoja ir vartotoja pasaulyje. Valstybinis rėmimas leis šiai šakai vystytis toliau. Indija šiuo metu gamina 23 proc. pasaulio pieno.

Pieno gamybą didina ir Kinija, bet ji dar ilgai išliks didžiausia pieno produktų importuotoja. Europoje pieno gamyba mažėja, o Lietuvai, esant dabartinėms tendencijoms, apskritai iškilęs pavojus ateityje iš parduodančios pieno produktus tapti juos perkančia šalimi. Pasak T. Raudoniaus, siekiant išvengti tokio scenarijaus, būtina didinti pieno ūkių efektyvumą.

„Dar neseniai stebėjomės kooperuotų nedidelių Lenkijos pieno ūkių gamybos augimu, tačiau dabar konstatuojama, kad per dešimtmetį šioje šalyje laikomų karvių skaičius sumažėjo perpus, – sako T. Raudonius, – Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje bei kitose ES šalyse, gausėja tik didesnių nei 150 karvių pieno ūkių, o smulkesnieji nyksta. Manau, kad iki 2030 m. tokia tendencija išliks.“

Pasak T. Raudoniaus, valstybės ir ES parama nedideliems pieno ūkiams modernėti, statyti naujus tvartus pasinaudojo žemės ūkio technikos lobistai: lėšas statyboms pakeitė išlaidos traktoriams pirkti. „Ar mes valstybės paramą pieno ūkiams orientuojame į savivaldos rinkimus, ar į ūkių vystymąsi?“ – pranešėjo klausė buvęs kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas Naglis Narauskas.

„Mūsų investicijų politika – šaudymas iš patrankos į žvirblius, – šmaikštavo LŽŪBA prezidentas Eimantas Pranauskas, neseniai dalyvavęs susitikime su ES žemės ūkio komisaru J. Wojciechowskiu, – žemdirbys investuoja eurą, o grąžos sulaukia 80 ct. Bazinės, perskirstymo išmokos, ES ir valstybės parama, techninių klausimų vertimas politiniais – niūri šiandienos pieno ūkių realybė.“ Pasak E. Pranausko, susitikime su eurokomisaru buvo pristatytos 9 pagrindinės problemos, susijusios su būsimo finansinio laikotarpio Strateginiu planu: dėl bazinės išmokos svyravimo ribų, dėl palaukių palei griovius ir daugiamečių žolynų referencinio ploto, dėl atsėliavimo išimties taikymo kukurūzams, dėl ekoschemos taikymo ariamoje žemėje, dėl paramos pieninių veislių buliams, dėl pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos, dėl Geros agrarinės aplinkosauginės būklės reikalavimo, kuomet nacionaliniai teisės reikalavimai užtikrina melioracijos grioviuose bent 3 m atstumą nuo vandentakių be jokių palaukių, dėl mėšlo tvarkymo ekoschemos – paprašyta tarpininkauti susitikimui su ES Komisijos Aplinkos direktorato atstovais, atmetusiais šią Lietuvos pasirinktą ekoschemą kaip netinkamą ir dėl tiksliojo ūkininkavimo ekoschemos įtraukimo. Pasak E. Pranausko, J. Wojciechowskis nieko nežadėjo, pastebėjęs, kad daugelis problemų sprendžiamos nacionaliniu lygmeniu.

Pranešėjo teigimu, ateinančiais metais bazinė išmoka Lietuvoje turėtų sudaryti 82,62 Eur/ha. Tačiau tokio dydžio išmoka būtų garantuota tuo atveju, jei išmokomis „padengtas“ plotas neviršytų 2,6 mln. ha, tačiau faktiškai yra 2,9 mln. ha. Strateginiame plane numatyta, kad bazinė išmoka galės būti apkarpyta, jei pritrūks pinigų ekoschemoms, kurioms teikiamas prioritetas (pinigų ekoschemoms gali pritrūkti dėl to, kad jas pasirinks daugiau žemdirbių). Vadinamasis bazinės išmokos svyravimo lygis gali siekti 25 proc., t. y. išmoka galėtų sumažėti iki 62 Eur/ha arba padidėti iki 103 Eur/ha. Kad išmoka padidės, nelabai tikėtina. Tačiau jos sumažinimas 25 proc. prieštarautų ES reglamentų nuostatoms, kuriose sakoma, kad ūkininkų pajamų kritimas bent 20 proc. reikalauja taikyti antikrizines priemones. Tokiu būdu Lietuvos strateginiame plane būtų įteisintas žemesnis rizikos slenkstis, nei numato ES dokumentai. Kitas probleminis dalykas susijęs su daugiamečių žolynų 2018 m. referenciniu plotu. Anuomet ilgiau kaip 5 metus net ariamoje žemėje buvusius žolynus žemdirbiai privalėjo deklaruoti kaip daugiametes žoles. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo, nes ir deklaravimo sistema buvo atitinkamai pertvarkyta. Rengiant naujojo finansinio laikotarpio Strateginį planą, pasiekta, kad nuo 2023 m. daugiamečiams žolynams apibrėžti nebūtų taikomas 5 metų nesuarimo kriterijus. Todėl ateityje negalima vadovautis 2018 m. užfiksuotu referenciniu plotu, jis turi būti perskaičiuotas (atėmus ariamoje žemėje augintų žolių plotus).

Daugiau skiatykite: "Ūkiniko patrėjo" portale, bei "Mano ūkis" portale