Generalinėje Europos pieno tarybos (EMB), jungiančios per 20 valstybių pieno gamintojus, asamblėjoje vykusioje birželio 23-24 d. Briuselyje, vyravo slogios nuotaikos. Nepaisant kone visose valstybėse pakilusių žaliavinio pieno supirkimo kainų, pieno gamintojai traukiasi iš gamybos, neapsikentę išaugusių gamybos kaštų ir prieš gyvulininkystės sektorių nukreiptų politinių sprendimų. Vokietijos, Italijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Danijos ir kitų valstybių pieno gamintojai reiškė didžiulį susirūpinimą dėl politinių, moksliniais tyrimais nepagrįstų sprendimų, nukreiptų prieš gyvulininkystės produktų vartojimą. Prisidengiant klimato kaita, Europos Sąjungoje ne juokais užsimota naikinti gyvulininkystės sektorių, skatinant vartotojus pereiti prie neva „aplinkai draugiškos, netaršios“ augalinės dietos. Europos pieno tarybos Generalinės asamblėjos dalyviai tokius politikų sprendimus vertina kritiškai ir kviečia sprendimų priėmėjus atvykti į gyvulininkystės ūkius bei susipažinti su kertiniu žemės ūkio principu: žemės ūkis turi būti subalansuotas, tolygiai apimti ir gyvulininkystės, ir augalininkystės sektorių, kurie pilnavertiškai gali klestėti tik darnoje vienas su kitu.
Europos pieno gamintojai taip pat diskutavo apie karo akivaizdoje pakitusius vartojimo pokyčius – pirkėjai mažiau linkę pirkti ekologiškus produktus ar prekintis mažose parduotuvėlėse. Ieškoma, kaip sutaupyti, tad reikšmingai krito ekologiškų produktų, taip pat – ir pieno – vartojimas. Šalyse, kur ekologiško pieno poreikis iki karo Ukrainoje sistemingai augo, dabar susidaręs jo perteklius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ūkininkams už ekologišką pieną mokama labai panašiai arba netgi tiek pat, kiek už įprastinį, nors gamybos kaštai ekologinės gamybos ūkiuose reikšmingai didesni. Atsižvelgiant į tai, kad naująja BŽŪP užsimota žymiai padidinti ekologinę gamybą Europos Sąjungoje, susirūpinimą kelia tokių produktų suvartojimo perspektyvos bei ekologinių ūkių išgyvenamumas.
Anot Asamblėjoje dalyvavusio Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktoriaus Eimanto Bičiaus, didžiulį susirūpinimą kelia ir neigiamos pieno ūkių bei karvių skaičiaus tendencijos. Pasak E. Bičiaus, karvių ir pieno gamintojų skaičius mažėja ne tik Lietuvoje. „Renginyje dalyvavo ne vienas pieno sektoriaus atstovas, pastaruoju metu atsisakęs pieno gamybos. Pavyzdžiui, iš Danijos atvykęs kolega prieš mėnesį laiko likvidavo 600 karvių ūkį, pasiskaičiavęs, kad jau kuris laikas dirba nuostolingai, o trys užaugintos dukros pieno gamyba užsiimti nenori. Tokia tendencija kelia didžiulį nerimą dėl sektoriaus ateities. Asamblėjon atvykęs Europos Komisijos atstovas kalbėjo apie Bendrąją žemės ūkio politiką ir jos naudą žemdirbiams, tačiau dabartinė pieno sektoriuje tvyranti niūri situacija verčia abejoti, ar būtent pieno sektoriuje BŽŪP išties veikia. Bendroji žemės ūkio politika nukrypo nuo esminio savo tikslo – pakankamai remti ūkininkus, kad šie galėtų už prieinamą kainą aprūpinti ES vartotojus sveiku, kokybišku, aukščiausius standartus atitinkančiu maistu. BŽŪP iš niekur atsiradę aplinkosauginiai aspektai, už kuriuos niekas ūkininkams nenori mokėti papildomai, stumia pieno gamintojus į neviltį. Tad pieno gamintojai traukiasi iš gamybos, vartotojai sunkiai beįperka išbrangusius pieno produktus – sunku sutikti, kad tai – veiksmingos BŽŪP požymiai. Dabar, skausmingo karo Ukrainoje akivaizdoje, politikai privalo suvokti savo populistinių sprendimų kainą ir prisiimti atsakomybę tiek prieš ūkininkus, tiek prieš vartotojus. Dar įmanoma koreguoti žemės ūkiui (ir atitinkamai – vartotojams) žalingus BŽŪP Strateginiame plane numatytus sprendimus, kuriuos Lietuvos žemės ūkio ministerija įtraukė nederinusi su žemdirbių bendruomene. Tiek pieno sektoriui, tiek visam Lietuvos žemės ūkiui reikalinga subalansuota BŽŪP, kuri duotų realų postūmį jauniems žmonėms ateiti ūkininkauti, matant perspektyvą oriai išgyventi iš savo veiklos. Antraip visai netrukus susidursime su situacija, kai pritrūksime maisto, o jo atsivežti gali nebūti, iš kur. Žinant menką Lietuvos vartotojų perkamąją galią, situacija gali tapti nebevaldoma.“
Atsižvelgiant į drastiškai išaugusius pieno gamybos kaštus, Vokietijos mokslininkai ketina atnaujinti keliose ES šalyse, tame tarpe Lietuvoje, atliktą pieno gamybos kaštų analizę bei įvertinti, kiek kainuoja pagaminti litrą pieno. Be to, planuojama apskaičiuoti, kiek ūkininkui kainuoja „žalieji“ kaštai – gyvūnų gerovės, aplinkosaugos ir kitų reikalavimų laikymasis.
Lietuvos pieno gamintojų asociacija Europos pieno tarybos veikloje aktyviai dalyvauja nuo 2013 metų. Tik veikiant išvien su kitų Europos šalių pieno gamintojais, turime galimybę aktyviai dalyvauti ES teisėkūros ir sprendimų priėmimo procese.
LPGA informacija