Jau istoriškai susiklostė taip, kad pieno gamybos grandinėje pieno gamintojas yra silpniausia grandis. Nei teisės aktai, nei kooperacija, nei mėginimai eiti į diskusijas su perdirbėjais nepadeda pilnai apsaugoti pieno gamintojo nuo žaliavinio pieno supirkimo kainų svyravimo – kiek pieno perdirbėjas malonėja už jį mokėti, tiek galiausiai ūkininkas ir gauna. Kai kurie laikotarpiai būna geresni, kai kurie – tragiškai sunkūs, per juos paprastai suaktyvėja fermų išpardavimo procesai, matome, kaip fermų duris užveria net vidutiniai ar gan stambūs ūkiai. Pieninių karvių skaičius Lietuvoje stabiliai mažėja (per pastaruosius 10 metų sumažėjo apie 30 proc.), iš šio sektoriaus žmonės traukiasi, visų pirma pasigesdami jame stabilių perspektyvų.

Ar dar yra kelių, kuriuos Lietuvoje nebūtume išmėginę, kad situacija pasikeistų?

Vienas tokių – Ispanijoje veikiantis įstatymas, draudžiantis pirkti ir parduoti žemės ūkio produktus (bei žaliavas) pigiau, nei kainuoja juos pagaminti. Į gamybos savikainą įskaičiuojamos absoliučiai visos sąnaudos, įskaitant orų atlygį dirbantiesiems, tame tarpe ir ūkininkui. Lietuvoje veikiantis, šiuo metu tobulinamas garsusis „Pieno“ įstatymas tokių nuostatų neapima. Ar atsirastų politinė valia tokį modelį išmėginti Lietuvoje – laikas parodys.

Dar vienas kelias – prieš 19 metų Austrijoje pradėtas įgyvendinti Europos pieno tarybos „Teisingo pieno“ projektas, šiuo metu sėkmingai vykdomas penkiose valstybėse: Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir Liuksemburge. Projektą įgyvendina patys ūkininkai: sutelkę pieną bendram perdirbimui ir pardavimui, ženklindami jį „sąžiningo“ – „Fair Milk“ – pieno etikete, apeliuoja į pirkėjų sąmoningumą rinktis būtent šiuo ženklu pažymėtus pieno produktus, kuriuos pardavus, visas pelnas paskirstomas projekte dalyvaujantiems ūkininkams. Projektą įgyvendinantys ūkininkai neslepia, kad teko nueiti ilgą ir sudėtingą kelią, kol pirkėjai suprato šių produktų pranašumą ir svarbą vietos ekonomikai, o projektui pieną tiekiančius ūkininkus pradėjo pasiekti reali apčiuopiama finansinė nauda. Skirtingose šalyse projektas apima skirtingus pieno produktus: nuo įvairaus riebumo ir įvairaus tūrio pakuotėse supilstyto geriamojo pieno iki grietinėlės, įvairių sūrių ar net ledų.

Lietuvos pieno gamintojų asociacija jau ne vienerius metus domisi šio projekto raida minėtose šalyse bei diskutuoja apie galimybes jo imtis Lietuvoje. Šio projekto sėkmė įmanoma tik tuo atveju, jei pirkėjai prekybos centruose pradėtų teikti prioritetą ne tik akcijiniams, „draugiškiems“ kišenei produktams, bet ir produktams, pasiekiantiems lentynas tiesiai iš vietos ūkininkų bei užtikrinantiems mūsų augintojams deramą finansinį atlygį. Norisi tikėti, kad šiam projektui galiausiai subręsime ir mes, Lietuvos pieno gamintojai – kad iš savo sunkaus darbo pagaliau galėtume uždirbti tiek, kad į mūsų sektorių be baimės ateitų jaunimas, ir daugiau nei vienos fermos durys nebūtų užkaltos.

LPGA inframcija

Taip pat skaitykite portale: "Ūkininko patarėjas"